Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas

Rūta Skudienė
Aušra Listavičiūtė

Vilniuje 8-ajame dešimtmetyje lyderiu tapo džiazo kolektyvas – Ganelino trio  (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas). Jų iškilimas buvo visiškai netikėtas: „Viačeslavo Ganelino vadovaujamas trio išgarsėjo taip greitai, jog publika ne iš karto suvokė, kad jos aplodismentai fiksuoja visiškai naują džiazo vystymosi kryptį.“¹ Laikas yra pats objektyviausias vertintojas, tad šiandien stebina gausus 1971–1987 m. muzikavusio trio meninis palikimas, sugebėjimas išgyventi ir prisitaikyti sudėtingais sovietinio sąstingio metais, kurti, atlikti, įrašinėti tokią naują tais laikais muziką, gastroliuoti visame pasaulyje.
Ištisą dešimtmetį Ganelinas ieškojo savęs vertų partnerių². Naujojo trio sudėtis pradėjo formuotis dar 1969 m., kai Ganelinas kartu su Tarasovu parengė programą „Opus A2“ ir 1970 m. debiutavo Gorkio (dab. Žemutinis Naugardas), vėliau Donecko džiazo festivaliuose. 1971 m. prie jų prisijungė sverdlovskietis saksofonininkas Čekasinas.
Kompozitorius ir pianistas Viačeslavas Ganelinas gimė 1944 m. Kraskovo miestelyje netoli Maskvos. 1951 m. jo šeima persikelė į Vilnių. Baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (mokėsi pas Jurgį Gaižauską ir Mikalojų Noviką) ir Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. Antano Račiūno kompozicijos klasę). Konservatorijoje subūrė bigbendą, kvartetą, 1964 m. trio (su GrigorijumTalu ir Aleksandru Melniku) aktyviai propagavo džiazą. 1967–1987 m. dirbo Lietuvos valstybinio rusų dramos teatro muzikos dalies vedėju. Nuo 1987 m. gyvena Izraelyje, kuria muziką, dėsto Jeruzalės Rubino muzikos ir šokio akademijoje, dalyvauja tarptautiniuose džiazo festivaliuose. Parašė operą Rudaplaukė melagė ir kareivis, miuziklus Katės namai ir Velnio nuotaka (pagal šį 1975 m. rež. Arūnas Žebriūnas sukūrė filmą), kompozicijų orkestrui, populiariosios, kino bei teatro muzikos.
Saksofonininkas, klarnetininkas, multiinstrumentininkas, kompozitorius, pedagogas ir režisierius Vladimiras Čekasinas gimė 1947 m. Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas), muzikos mokykloje mokėsi griežti smuiku. 1967 m. įstojo į Sverdlovsko džiazo klubą. 1970 m. baigė Sverdlovsko konservatorijos klarneto klasę, po metų apsigyveno Vilniuje. Nusiuntęs savo įrašus į tarptautinį jaunųjų atlikėjų konkursą „Praha ’71“, laimėjo I premiją ir buvo pakviestas į firmos „Supraphon“ studiją, kur su čekų, vokiečių ir slovakų džiazo atlikėjais įrašė programą „V. N. Čekasin a Pratele / Setkani“. Grojo pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“. 1975–1989 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas, vadovavo konservatorijos bigbendui ir kvartetui. Nuo 1975 m. Čekasinas buvo Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos pedagogas, išugdė daugelį Lietuvos džiazo atlikėjų, sukūrė originalią džiazo dėstymo metodiką. Rengė teatralizuotas polistilistines avangardinio džiazo programas. Rašo muziką kinui ir teatrui. 1990 m. sukūrė muziką filmui Taxi Blues (rež. Pavel Lungin), 1992 m. režisavo kino filmą Bolero, arba Provincijos melodrama su emocijų perspaudimu ir sukūrė jam muziką; filmas įvertintas I premija festivalyje „Post-Montreux“.
Būgnininkas Vladimiras Tarasovas gimė 1947 m. Archangelske. Autodidaktas. Nuo 1968 m. gyvena Vilniuje. Grojo „Nemuno žiburių“ ir LRT lengvosios muzikos orkestre, „Trimite“, Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, „Šaltinėlio“ ir „Dainavos“ baruose Vilniuje. Iširus trio, kurį laiką grojo su Čekasinu. Rengia solo programas („Atto“), įkūrė „The Lithuanian Art Orchestra“ (1991), vienas ir su kitais menininkais kuria multimedijų projektus, muziką kinui, performansams.
Nuo 1971 m. Ganelino trio kasmet parengdavo po naują vientisą programą, kaskart deklaruodamas naujus kūrybinius ieškojimus. Pirmosios programos („Consilium“, „Triptych“, „Postludium“, „Ad libitum“, „Ex libris“) tapo kritikų ir klausytojų diskusijų objektu – tokios jos atrodė naujos ir įtaigios.
1974 m. trio suteiktas Valstybinės filharmonijos kolektyvo statusas (vienam iš pirmųjų buvusios Sovietų Sajungos džiazo ansamblių), jis tapo filharmonijos Šiuolaikinės kamerinės muzikos ansambliu. Šis statusas suteikė galimybę dažniau dalyvauti Sovietų Sąjungos bei užsienio festivaliuose. Muzikantams iš Lietuvos (beje, vienam iš nedaugelio sovietinių džiazo ansamblių) buvo leista koncertuoti Rytų ir Vakarų Europoje, vėliau Kuboje, Indijoje, JAV; jie koncertavo festivaliuose „Jazz Jamboree“, „Pori Jazz“, „North Sea Jazz Festival“, „Jazz Jatra“ ir kt.; juos įrašė lenkų, vokiečių, šveicarų, amerikiečių, anglų plokštelių firmos.
1976 m. Vilniaus plokštelių studijoje buvo įgrota pirmoji, specialiai įrašui studijoje pritaikyta programa „Con anima“ (išleista 1977). Tais pačiais metais trio programa „Poco a poco“ festivalyje „Jazz Jamboree“ Lenkijoje pelnė aukščiausius užsienio kritikų bei klausytojų įvertinimus. Lenkų spauda rašė: „Didžiausias netikėtumas buvo tarybinio džiazo trio koncertas. Keletą metų laukėme jo pasirodymo, ir ne veltui. Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiuolaikinės kamerinės muzikos grupė […] yra vienas įdomiausių kolektyvų Europos muzikiniame žemėlapyje. Tai intuityvi muzika, free džiazas, susietas su tradicijomis.“³ Vienas Europos džiazo lyderių prancūzų būgnininkas Bernardas Lubat taip atsiliepė apie ansamblį: „V. Ganelino trio visiškai neturi „amerikietiško centrizmo komplekso“ […] muzikantai nieko nekartoja, todėl jų menas toks žmogiškas. Nežinau geresnio ansamblio už Vilniaus trio […]. Jų norisi klausytis ir klausytis.“
Muzikos stilių ir kultūrų samplaika, nauja forma, polinkis į teatrališkumą, bendra kūrinių autorystė, multiinstrumentalizmas, solisto ir akompaniatoriaus vaidmenų ignoravimas – šios savybės siejo trio muziką su ankstyvojo free džiazo atlikėjais ir „The Art Ensemble of Chicago“, jų kūryba buvo lyginama su saksofoniniko ir kompozitoriaus Anthony'io Braxtono kompozicijomis.

„Ancora da capo“ partitūra, 1980. Iš asm. Viačeslavo Ganelino archyvo„Įprasta kalbėti apie vilniškio trio muzikinės kalbos sudėtingumą, – rašo autoritetingas džiazo kritikas Aleksejus Bataševas. – Tačiau jam būdingi funkcionalūs harmonijos ryšiai daugiausia paprasti – dažniausiai tai trumpi motyvai, kuriuos labai patogu toliau vystyti. [...] Kitas dalykas, darantis trio muziką prieinamą – aiški forma. […] Forma, jos teminiai, o kai kada ir melodiniai bei faktūros elementai sugalvojami iš anksto kolektyviai, konspektyviai, užrašomi ir „baigiami“ koncerto metu, atsižvelgiant į tai, kaip auditorija suvokia muziką. Trio iš esmės yra kolektyvinis kompozitorius. Pati formos faktūra yra sudėtinga ansambliui, bet ne klausytojui. Nuolatiniai lyderių ir sublyderių dialogai, tarpusavio santykiai, kuriant muziką, gimdo daugybę nelauktų situacijų, kurias tuoj reikia realizuoti, jas sugrojant. Individuali kiekvieno mąstysena sąlygoja tai šiek tiek nepriklausomas, tai labai glaudžias vystymo linijas. Tačiau kaip tik tai ir lemia aukščiausią ansamblio kolektyvinės improvizacijos emocinę bei intelektualinę įtampą.“⁴
Pokalbyje su Bataševu Ganelinas sakė: „…mes klausomės visko. Net ir paprasčiausios polkos melodija gali puikiai pasiteisinti, suteikti reikiamą ritminį piešinį ir skambesį. Negalime apsieiti be klasikinės muzikos, tradicinio džiazo […] nereikia pamiršti ir modernaus džiazo bei muzikos aktualijų. Mums svarbus klasikinio teatro modelis. Kartais tai, ką mes darome, gali būti vadinama „psichologiniu instrumentiniu teatru“.“⁵
Programos „Albumas jaunimui“, „Katalogas“, „Namų muzikavimas“ byloja apie muzikantų polinkį į teatrališkumą, pastangas sustiprinti atliekamos muzikos įspūdį vizualiniais efektais. Maža to, Bataševas rašo, kad „trys muzikantai netgi vizualiai įkūnija tris archetipus: V. Čekasinas – demonas gundytojas, piktasis vilkolakis, velniūkštis kurstytojas ; V. Tarasovas – lyrinis herojus, jaunasis princas, gerumo įsikūnijimas; V. Ganelinas – bešališkas autorius, komentatorius, choras tragedijoje, lėlininkas už širmos.“⁶
Trio muzikavo maždaug dvidešimčia instrumentų: Ganelinas – fortepijonu, klavišiniu bosu, sintezatoriumi, perkusiniais instrumentais, trimitu, būgnais; Tarasovas išdidėliodavo visą mušamujų arsenalą, kartais pasitelkdavo ir švilpynes. Čekasinas pūtė fleitas, klarnetus, įvairiausius saksofonus, dažnai – kaip Rolandas Kirkas – du iš karto. Muzikantai kartais praplėsdavo tradicinius instrumentų garso išgavimo būdus, instrumentarijų netikėtai papildydavo visai atsitiktiniais „nemuzikiniais“ daiktais, o ypač turtingas buvo perkusinių instrumentų arsenalas. „Mūsų muzika polifoninė, kiekvienas išreiškia savo požiūrį į muzikinę idėją. Savaime jauti, kada turi patylėti, kada gali įsiterpti – juk pokalbyje pašnekovai irgi jaučia vieni kitus. Jeigu vienas atranda kažką įdomaus – kiti du leidžia jam kitaip kreipti formą“⁷, – sako Ganelinas.

Antroji Vilniaus studijoje įrašyta programa „Concerto grosso“ firmos „Melodija“ meno taryboje Maskvoje sukėlė tikrą sumaištį – muzikinės koncepcijos radikalumas tiesiog pribloškė avangardo netoleravusią vadovybę. 1979 m. į „Melodijos“ filialus buvo išsiuntinėtas raštas, įpareigojantis „kontroliuoti“ idėjinį ir meninį įrašinėjamos muzikos lygį, o „Concerto grosso“ plokštelė išleista tik po trejų metų.
8-ajame dešimtmetyje Vilniaus plokštelių studija buvo itin pažangi kūrybinė įrašų laboratorija visų žanrų muzikantams⁸. Studijos garso režisieriai, nors ir turėdami profesionalią tais laikas įrangą, valdė neįtikėtinai sudėtingą kūrybinį techninį procesą. Jų „rankų darbo“ (nebuvo skaitmeninio montažo ir daugelio kitų dalykų) įrašai ir dabar stebina užfiksuotos muzikos energija, kokybe, skambesio kultūra. Vilniaus studijoje buvo įrašyta ir programa „Non troppo“, kurią, apeinant firmą „Melodija“ ir Tarasovo prašymu sumaniai užsakius įrašą per Lietuvos kompozitorių sąjungą, 1983 m. Vokietijoje išleido kompanija „Enja Records“. Iki 1985 m. trio parengė devyniolika programų, jų diskografija aprėpia 43 LP ir CD formato leidinius, platinamus daugelyje pasaulio šalių. Trio gerai jautė ir suprato darbo įrašų studijoje ir gyvų koncertų skirtumą: programas įrašams itin kruopščiai pritaikydavo, o koncertai visuomet pasižymėjo teatrališkumu ir spontaniškumu.
8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje trio ypač išgarsėjo, daug koncertavo. Žymus džiazo kritikas vokietis Ernstas Joachimas Berendtas trio muzikavimą pavadino „labiausiai organizuotu ir profesionaliausiu free džiazu, kokį per daugelį metų yra tekę girdėti“⁹. Trio, pirmasis profesionalus džiazo kolektyvas iš Sovietų Sąjungos, 1986 m. koncertavo džiazo tėvynėje Amerikoje. Gastrolių organizatoriai reikalavo koncertuose atlikti ir populiarius džiazo standartus. Muzikantai meistriškai grojo ir tradicine maniera, nekopijuodami kitų stiliaus, atlikdavo tik savo kompozicijas. Paklusę amerikietiškos konjuktūros reikalavimams, iš paprastutės kompozitoriaus Kurto Weillio „Mackie Messer“ („Mack the Knife“) dainelės trio sukūrė tikrą džiazo miniatiūros šedevrą – ne kartą jį atliko bisui. Šis meninis sprendimas, matyt, tapo impulsu daugeliui vėlesnių Čekasino programų – „nestardantinių standartų“.
Visiškai unikalus reiškinys sovietmečiu buvo nedidelės nepriklausomos Anglijos įrašų kompanijos „Leo Records“ dėmesys muzikantų kūrybai – tai išgarsino ansamblį visame pasaulyje. Kompanijos steigėjas, išeivis iš Rusijos Leonidas Feiginas už geležinės uždangos aistringai propagavo naująją Rusijos ir Rytų Europos džiazo muziką, išleido ir didžiąją dalį trio koncertinių programų. „Leo Records“ veiklą ir nuopelnus free džiazui iš Rytų galima lyginti su viena seniausių amerikiečių džiazo įrašų kompanijų „Blue Note Records“ 6–7-ojo XX a. dešimtmečių veikla, kai ši legendinė kompanija ėmėsi leisti avangardinius free džiazo albumus.
Būtina paminėti ir itin vertingus Vilniaus studijoje įrašytus firmos „Melodija“ leidinius – Ganelino miuziklo Velnio nuotaka (1974), jo estradinių dainų (1983) plokšteles, Čekasino siuitą „Prisiminimai“ (1986), Tarasovo solo mušamiesiems programas „Atto“ I–IV (1984, 1987, 1989, 1990) bei legendinę Čekasino vadovaujamo Lietuvos valstybinės konservatorijos bigbendo programą „A можно ли так?“ (Ar galima šitaip?), įrašytą festivalio „Osennije ritmy ’86“ Leningrade metu (1987). Ir tai tik nedidelė šių talentingų muzikantų kūrybinės veiklos dalis. Trio muziką su šiuolaikiniu menu sieja ir bendros išraiškos priemonės, ir bendri estetiniai principai; jų sukurta muzika prilygsta ypatingam meniniam atradimui, kurio atspirties tašku tapo įvairialypis muzikantų išsilavinimas, erudicija, savitumas ir meistriškumas.
Nuolatinio kūrybinio bendradarbiavimo trio neatnaujino (išskyrus retus „sugrįžimų“ (reunion)  koncertus), tačiau trio narių tolesnėje kūryboje plėtojama ir transformuojama ansamblio laikų patirtis – jie groja solo ir kartu su įvairiais džiazo, klasikos bei etniniais muzikantais, kuria muziką teatrui ir kinui. Ganelinas ir Tarasovas yra parašę stambių oratorinio tipo kompozicijų. Tarasovas yra subūręs didelį kintamos sudėties, skirtingo plano muzikantų ansamblį „The Lithuanian Art Orchestra“. Čekasinas pasirodydavo su savo vadovaujamais dideliais įvairialypiais kolektyvais (daugiausia studentų), jų programos neretai pasižymėdavo teatrališka ekstravagancija. Tarasovas dabar – žinomas vizualiojo meno kūrėjas, jo instaliacijose svarbus vaidmuo vis dar atitenka garsui¹⁰.

------------------------------------------------------------------

¹  Batašev, Aleksej, „Vilniaus trikampis“, – Literatūra ir menas, 1983 rugpjūčio 13.
² Žr. skyrius „Džiazo festivalis Tallin ’67“ ir „Jaunystė ’68, Elektrėnai“.
³ Express Wieczorny, 1976 lapkričio 3.
⁴ Batašev, op. cit.
⁵ Viacheslaw Ganelin talks to Alexey Bataschev, – Jazz Forum,1973 Nr. 25 (5).
⁶ Batašev, op. cit.
⁷ „Muzika – visų kalba“ (Nemuno svetainėje – kompozitorius Viačeslavas Ganelinas). Pokalbį užrašė Marina Baublienė, – Nemunas, 1978, nr. 8, p. 56–57.
⁸  Skudienė, Rūta, „(Un)forgoten Melodiyja. The 60th anniversary of  the Vilnius Recordig Studio“, – Lithuanian music link, nr. 20, 2017 p. 22–27.
⁹ Down Beat, 1980.
¹⁰  Skudienė, Rūta, „Con anima. The metamorphoses of jazz“, – Lithuanian music link, 2016, nr. 19, p.11–17.