Vilniaus universiteto sekstetas. Kavinė „Neringa“

Rūta Skudienė

XX a. 6-ojo deš. pabaigoje Vilniaus (sovietmečiu – Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko) universitete susibūrė aistringai džiazą mėgstantys bendraminčiai. Įdomu, jog šiuo žanru labiau domėjosi ne muzikai, bet kitų profesijų aukštųjų mokyklų studentai – medikai, ekonomistai, chemikai, fizikai.
Džiazo aistruolis buvo ir VU Medicinos fakulteto studentas Jonas Laimutis Martinkėnas, dabar žymus medikas, profesorius, habilituotas medicinos daktaras. Džiazu susidomėjo 1956 m., dar būdamas moksleivis, mokėsi groti akordeonu pas vieną pirmųjų akordeonininkų Lietuvoje Valerijoną Dzevočką. Įstojęs į VU, kartu su Rimantu Derkinčiu į savo ratą įtraukė ir moksladraugius. Džiazo gerbėjai akiratį plėtė klausydamiesi iš užsienio gautų plokštelių: Lambert, Hendricks & Ross „Sing Ellington“; Dave'o Brubecko „Time out“; Duke'o Ellingtono „Newport jazz festival 1958“; Counto Basie'io „The Complete Atomic Basie“; skaitydami populiarų lenkų žurnalą Jazz, Ernsto Joachimo Berendto bei kitų knygas apie džiazą lenkų kalba, klausydami Willio Conoverio radijo laidų.
1958 m.VU meno saviveiklos baruose pradėjo dirbti iš Sibiro tremties sugrįžęs Jonas Cijūnėlis (1926–2015), universalus muzikas, džiazo propaguotojas, multiinstrumentininkas. Iš gabesnių muzikinį išsilavinimą turinčių universiteto pučiamųjų orkestro muzikantų jis subūrė estradinį orkestrą (bigbendą). Martinkėno žodžiais, ugnies ir entuziazmo nestigo, repeticijos vyko kiekvieną vakarą. Cijūnėlis mokėjo muzikantus įkvėpti, uždegti – buvo tikras Mefistofelis. Pirmasis bigbendo koncertas įvyko 1958 m. universiteto aktų salėje.
1959 m. Vilniaus universiteto kvietimu koncertuoti atvykęs Tartu universiteto bigbendas svingo maniera atliko estų kompozitoriaus Uno Naissoo kompozicijas¹. Abiejų universitetų muzikantai užmezgė glaudų ryšį, vilniečiai iš estų gavo profesionalių džiazo kūrinių aranžuočių, patarimų. Visus sužavėjo bigbendo septetas HARVLEK² , įspūdingai grojantis cool stiliumi. Po estų apsilankymo gabiausius muzikantus Cijūnėlis subūrė į VU svingo kvintetą, vėliau sekstetą: Julius Šivickis (cl, ts) Rimantas Derkintis (p), Jonas Laimutis Martinkėnas (acc), Rimantas Žeimys (g), Jurgis Oleka (b), Eugenijus Sokolovas (dr).
Sekstetas tapo labai populiarus, grojo šokiams ne tik VU, bet ir Konservatorijoje, Dailės institute, koncertavo; naujametinių vakarų metu šokių salės būdavo sausakimšos.
1959 m. sekstetas laimėjo konkursą groti naujojoje, ilgainiui legenda virtusioje Vilniaus „Neringos“ kavinėje. Architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių nuostata – moderniame interjere turėjo skambėti tik moderni muzika³. Didžiojoje salėje, kur buvo įrengta scena, mėgo rinktis studentija, jaunimas, sovietinės nomenklatūros atstovai, – kavinės lankytojams ansamblis patiko, nors grojo ne šokių muziką, o beveik vien džiazo kompozicijas⁴. Kavinės administracija retkarčiais kontroliavo seksteto repertuarą. Martinkėnas atsimena, jog neretai tekdavo gudrauti pervadinant užsienio autorių kūrinius. Taip populiarioji Lionelio Hamptono „Hey! Ba Ba Re Bop“ tema tapo Vitalijaus Puškovo „Pavasariu“ ir pan.⁵ Sekstetas „Neringoje“ kiekvieną vakarą grojo metus. Tuometis VU rektorius Jonas Kubilius, sužinojęs apie studentų muzikavimą kavinėje, liepė rinktis – universitetas ar muzika; jam atrodė, jog suderinti mokslus ir darbą pasilinksminimo įstaigoje neįmanoma. Studentai pasirinko universitetą.
Cijūnėliui išėjus dirbti į Lietuvos televiziją, iširo universiteto bigbendas, tačiau sekstetas liko, su Konservatorijos studentais grojo šokiams, savaitgaliais muzikuodavo Jaunimo sode.
Ilgainiui iš šių muzikantų susikūrė diksilendas, Vilniaus plokštelių studijoje įrašęs plokštelę⁶.
Martinkėnas nuolat domėjosi džiazu, kaupė plokšteles, grojo diksilende, vedė atmintiną 1961 m. konferencijos koncertą konservatorijoje, kurį laiką buvo Vilniaus džiazo klubo prezidentas⁷. Iš HARVLEK muzikantų sužinoję, kad Estijoje vyksta džiazo festivaliai, jiedu su Derkinčiu pirmieji iš Lietuvos aplankė 1964 m. festivalį Taline, vėliau ir 1965–1967 m. festivalius⁸. Juos nustebino neįtikėtinas šio žanro populiarumas, tvyrantis entuziazmas, gausus būrys jaunų džiazo fanų iš toliausių Sovietų Sąjungos kampelių. Martinkėno žodžiais, atvykėliai netilpo miesto viešbučiuose, buvo apgyvendinami bendrabučiuose, vagonuose. Nuo 1965 m. Talino džiazo festivaliuose sėkmingai dalyvavo ir atlikėjai iš Lietuvos⁹. 7-ajame dešimtmetyje Talinas tapo sovietinės erdvės džiazo sostine, visgi tuo laiku gausiau džiazo muzikantai ir mėgėjai telkėsi Maskvoje ir Leningrade.

Kavinė „Neringa“ duris atvėrė 1959 m. lapkritį. 7–9-ajame dešimtmečiais tai buvo Lietuvos intelektualų susitikimų vieta, neretai lyginama su tarpukario Kauno Konrado, Paryžiaus „La Rotonde“, „La Closerie de Lilas“ kavinėmis. Iš kitų sostinės maitinimo įstaigų „Neringa“ išsiskyrė moderniu, menišku interjeru Kuršių nerijos legendos motyvais, neturinčiu analogų ne tik Lietuvoje, bet ir kur kas platesniame regione. Maža to, čia buvo tiekiami gurmaniški patiekalai, dėmesingai aptarnaujama, vyko džiazo sesijos. „Neringoje“ iš pažiūros keistai koegzistavo sovietų sistemai lojalūs menininkai, mokslo žmonės, konformistai ir disidentai, Ezopo kalba bendraujantys režimo kritikai ir užsimaskavę KGB agentai.
Didžiojoje salėje, dekoruotoje sienų tapyba legendos apie Neringą ir Naglį motyvais, buvo įrengta scena, šonuose – boksai tiems, kas pageidauja privatumo. Mažoji salė – intelektualiosios publikos buveinė; išskirtinis čia buvo „profesorių stalas“, prie kurio prisėsti leista ne kiekvienam. Muzika (džiazas) intelektualams netrukdė, bet ir, tikėtina, nebuvo jų akiratyje – labiau vertintos diskusijos įvairiausiomis temomis, bohemiškas bendravimas, gėrimų meniu.
Istoriko, KGB veiklos Lietuvoje tyrinėtojo Arvydo Anušausko žodžiais, apie 1958 m. iš Maskvos atėjo direktyvinis nurodymas tam tikras teritorijas Sovietų Sąjungos vakaruose, tarp jų ir Vilnių, atverti užsieniečiams¹⁰. Šis nurodymas įpareigojo vietos valdžią sukurti infrastruktūrą, kad atvykėlius būtų galima sekti, taigi juos reikėjo koncentruotai apgyvendinti. Būtent apie 1958 m. architektams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams užsakyta skubiai suprojektuoti viešbutį su kavine. Visos viešbučio ir kavinės patalpos buvo „įgarsintos“¹¹ ir kurį laiką užsieniečiai buvo apgyvendinami tik „Neringoje“. Žinia, sekimo įranga nebuvo tobula, trukdė įvairiausi dalykai: nujausdami žmonės kalbėdavo tyliai, užsidengdavo burną,  kavinėje per garsiai skambėjo muzika. Muzikantai darbuotojų buvo prašomi groti tyliau arba daryti pertrauką, ypač jei buvo klausomasi bendraujančiųjų boksuose¹².
„Neringos“ scenoje grojo kelios muzikantų kartos – nuo tradicinio svingo entuziastų iki free džiazo propaguotojų. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje susiformavo pastovi muzikantų grupė, jie pakaitomis grojo kavinėje kiekvieną vakarą. Muzikos stilius priklausė nuo pianistų – Algimantas Reimeris uždegančiai skambino bugivugį, regtaimą, rokenrolą; vėliau pakviestas Viačeslavas Ganelinas stebino klausytojus originaliomis improvizacijomis bei sudėtingomis savos kūrybos kompozicijomis. Jiems talkino kontrabosininkas ir būgnininkas Grigorijus Talas. Atėjęs į jam session prie jų prisijungė ir kurį laiką buvo nuolatinis kavinės muzikantas būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Buvo kviečiamas gitaristas Viktoras Kaplanas, retkarčiais bliuzą pagrodavo saksofonininkas Vladimiras Čekasinas¹³. 9-ajame dešimtmetyje čia grojo Petro Vyšniausko kvartetas.
Visgi kai kuriems lankytojams ir kavinės administracijai džiazas trukdė. Muzikantai buvo nepelnytai skundžiami direktoriui, neva groja girti, užkliūdavo ir Tarasovas – mat jis paprastai mušdavo būgnus užsimerkęs. Paradoksas, kad šiuos žymius muzikantus po kurio laiko atleido už... neprofesionalų grojimą. Vėliau džiazo vakarus ne kartą mėginta atgaivinti.
„Man buvo malonu čia groti [... ] stovėjo puikus instrumentas [...].Tuo laiku daug eksperimentavau. Mano džiazo karjeros laimėjimai pasiekti ne „Neringoje“, bet „Neringa“ tai įtvirtino, čia subrendo mano meistriškumas“, – apie muzikavimą kavinėje atsiliepė Ganelinas¹⁴.
 
Kai kurių užsienio autorių tekstuose apie džiazą Lietuvoje kavinė „Neringa“ tapo vaizdinga metafora, nusakančia ypatingą 7–8-ojo dešimtmečių šios vietos atmosferą¹⁵.
 

-----------------------------------------------------------------------------------------------
¹ Uno Naissoo (1928–1980) – estų kompozitorius ir muzikantas. Daug prisidėjo prie Estijos džiazo plėtros. Pirmiausia dėl savo originalių džiazo kompozicijų laikomas folkdžiazo pradininku Estijos džiazo istorijoje. 1949 m. inicijavo džiazo festivalius, tapo džiazo festivalių tradicijos Sovietų Sąjungoje pradininku. Be to, buvo multiinstrumentininkas ir muzikos pedagogas, 1977 m. Talino muzikos mokykloje įsteigė lengvosios muzikos skyrių. Daugelio muzikos teorijos knygų autorius.
² HARVLEK – 1957–1963 m. koncertavusi Tartu svingo grupė. Pavadinimas sudarytas iš muzikantų vardų pirmųjų raidžių. Į ansamblį susibūrė bičiuliai – Tartu universiteto studentai. Grupė buvo labai populiari Tartu mieste. Ilgiausios gastrolės įvyko 1959 m., tada ansamblis lankėsi ir koncertavo Vilniaus universitete, taip pat Kaune ir Rygoje.
³ Jonušaitė, Neringa, „Neringos “ kavinė: sugrįžimas į legendą, Vilnius: Mažoji leidykla, 2014, p. 53.
⁴ „In the Mood“, „Night and Day“, „Mood Indigo“, „Deep Purple“, „Misty“, „Sidewalks of Cuba“, „Festive Minor“, „Take a Train“ etc.
⁵ „Panaši „praktika“ buvo taikoma ir kitose sovietinėse respublikose. Politizuota jaunimo kontrolė visose srityse skatino „falsifikuotų vardų“ taktiką, džiazo muzikantai plačiai ją taikė: populiarūs džiazo standartai turėjo transkripcijas rusiškais pavadinimais, buvo verčiami į rusų kalbą; anekdotiški atvejai, kai Benny'is Goodmanas virto Benjaminu Godunovu, Countas Basie'is – Konstantinu Basjevu, o Duke Ellingtonas – Dusia Elingtonovu. Kadangi tikrintojai dažniausiai būdavo muzikinio išsilavinimo neturintys, juolab nieko apie džiazą nenutuokiantys komjaunimo ar komunistų partijos funkcionieriai, šis metodas buvo gana veiksmingas.“ – Tiit Lauk, „Estonia“ – The History of European jazz, Equinox, 2018, p. 550.
⁶ 33D-00020267-68, Melodija.
⁷ Žr. skyrių „Vilniaus Džiazo klubas 1963–1965“.
⁸ Nuo pat 1959-ųjų apie Talino džiazo festivalius rašė populiarus lenkų žurnalas Jazz.
⁹ Žr. skyrių „Džiazo festivalis Tallinn '67“.
¹⁰ Jonušaitė, op. cit., p. 197.
¹¹ Kavinės boksuose, „profesorių“ stale buvo įmontuota klausymosi, garso įrašymo technika, slapta buvo fotografuojama, filmuojama. Lietuvos ypatingajame archyve istorikas rado brėžinius, kaip turi būti sumontuota sekimo įranga stalviršyje ir baldų kojose. Mikrofonai įmontuoti ir duonos lėkštėse, vazelėse, peleninėse. Ši operacija KGB terminologija vadinosi „Zakaz“ (rus. „užsakymas“). Ibid., p. 198.
¹² Тарасов, Владимир, Tрио, Vilnius: Baltos lankos,1998, p. 30.
¹³ Jonušaitė, p. 60.
¹⁴ Ibid., p. 68.
¹⁵ Sawic, Jarosław, .„Muzikinis palimpsestas. Apie lietuvišką džiazą“, – Kultūros barai, 2021, Nr. 3, p. 39.
¹⁶ Matzner, Antonin, „Lithuanian Divertimento“, – Jazz in Europe, Peter Lang Publishing, 2018, p. 213.