Džiazo festivalis „Tallinn '67“

Heli Reimann

Brangūs festivalio „Tallinn ‘67“ svečiai ir dalyviai! Jau keturioliktą kartą džiazo mėgėjai renkasi Taline. Kuklūs vietos grupių kūrybiniai susitikimai virto renginiais, traukiančiais ne tik sovietinių, bet ir užsienio džiazo mėgėjų dėmesį. Turėti galimybę pasirodyti tokiai didelei auditorijai ir pademonstruoti pasiekimus šio populiaraus žanro srityje yra didelis sovietinio džiazo pripažinimas. Milžiniškas iššūkis sovietiniam džiazui ne tik išlaikyti tokius aukštus standartus, bet ir tęsti kūrybinį muzikos plėtojimo procesą. Šis festivalis, skirtas Spalio revoliucijos 50-mečiui, yra be galo svarbus, daugiau nei septyniolikos tautų dalyvius įtraukiantis įvykis. Tegul jie visi išsiveža gražiausius prisiminimus apie Talino svetingumą, apie mūsų siekį gyventi taikiai ir draugiškai. Vykdydamas man patikėtą misiją skelbiu džiazo festivalį „Tallinn ‘67“ atidarytą. Linkiu mūsų gerbiamiems klausytojams kuo geriausios muzikinės patirties. Sveiki atvykę!¹

Tai Estijos džiazo istoriko ir radijo laidų vedėjo Valterio Ojakääro trumpas įžanginis žodis atidarant džiazo festivalį „Tallinn ’67“. Ši sveikinimo kalba iš tikrųjų yra puikus sovietinės eros viešosios retorikos pavyzdys – dėl specifinių žodžių „pasiekimai“, „aukšti standartai“, „draugiškas“ ir galiausiai dėl dedikacijos: demonstruojant lojalumą valstybei ir partijai,  dideli vieši įvykiai dažnai būdavo skiriami sovietų garbstomiems asmenims ar įvykiams – šiuo atveju, 50-osioms Spalio revoliucijos metinėms. Festivalis vyko erdvioje, beveik 3 tūkst. klausytojų skirtoje „Kalevo“ sporto halėje. Per keturias festivalio dienas, gegužės 11–14-ąją, pasirodė 28 grupės – maždaug 120 muzikantų.
Keturioliktą kartą vykstantis džiazo festivalis „Tallinn ’67“ žymėjo aštuoniolikmetės Estijos džiazo festivalių tradicijos zenitą. Tradicijos užuomazga – 1949 m. kompozitoriaus ir džiazo entuziasto Uno Naissoo inicijuoti kūrybiniai susitikimai; jų metu pritemdytos salės scenoje dvi grupės pasirodydavo keliems žiūrovams. Vadinti šiuos renginius festivaliu nėra neginčijama, bet jie įgijo simbolinę reikšmę kaip užuomazga tradicijos, kuri kasmet ėmė pelnyti vis didesnį prestižą, galiausiai tapo svarbiu visos sovietų džiazo bendruomenės sambūriu, o Talinas gavo sovietinės džiazo sostinės titulą. Pirmasis tikro festivalio formato renginys buvo trijų dienų sambūris 1958 m., tada dvylika vietos ansamblių pasirodė Talino faneros ir baldų fabriko klubo scenoje. Palyginimui – pirmi festivalio tipo renginiai Sovietų Rusijoje įvyko tik 1962 m.: Leningrade tokį renginį organizavo Andrejaus Ždanovo universiteto džiazo klubas, o Maskvoje jis įvyko„ Kafe molodiožnoje“.
1967 m. Taline įvykusio festivalio reikšmė sovietų džiazo istorijoje nėra grindžiama vien tuo, kad tai buvo didžiausias to meto sambūris, – jis žymėjo aukščiausiąjį naujosios sovietinio džiazo bangos tašką, o ši ėmė kilti visuomenei atsivėrus chruščiovinio atlydžio metais². Du dalykai padarė didelį postūmį sovietinio džiazo raidai – 1955 m. pradėta transliuoti „Amerikos balso“ radijo džiazo valanda, kurią vedė Willis Conoveris, ir 1957 m. Maskvoje įvykęs VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalis, žymintis Vakarų kultūros įsiveržimą į Sovietų Sąjungą, – festivalyje dalyvavo daugybė delegatų iš užsienio, o Šaltojo karo aplinkybėmis tai buvo neregėti mastai. Džiazas sovietinėje kultūroje įsitvirtino atsiradus specializuotų klubų bei  kavinių tinklui ir 1958 m. Leningrade atidarius pirmąjį džiazo klubą „D-58“. Svarbiausiu viešu džiazo kultūros forumu, džiazo bendruomenės muzikos švente tapo džiazo festivaliai – džiazo grupės ten turėjo vienintelę progą parodyti savo meną publikai. Sovietų Sąjungoje 7-ajame dešimtmetyje aukščiausia džiazo viršūne tapo 1967-ųjų Talino džiazo festivalis; kartu jis žymėjo teritorinius pokyčius: vėliau užmojis rengti džiazo festivalius iš ankstesnių centrų – Maskvos, Leningrado ir Talino persikėlė į provincijos miestus. Svarbiausia šio pokyčio paskata buvo tai, kad didžiausiuose kultūros centruose pasirodė naujų populiariosios muzikos formų, jos patraukė sovietinio jaunimo dėmesį, o tai savo ruožtu pastūmėjo anksčiau džiazą rėmusius komjaunimo funkcionierius atsižvelgti į jaunimo skonį ir paremti naujas muzikos rūšis.
Sovietinio džiazo suklestėjimas išaugino naują džiazo muzikantų kartą, kartais jie vadinami 7-ojo dešimtmečio džiazo karta; muzikiniu požiūriu šią kartą lavino Willio Conoverio džiazo valanda. Turėdami labai aukšto lygio profesinių įgūdžių, jie ieškojo išskirtinio muzikos skambesio. Jų kartos „balsas“ buvo eklektiško stiliaus, ir tai išryškėjo „Tallinn ’67“ festivalyje: Leningrado diksilendas labai profesionaliai grojo diksilendą; Anatolijaus Krollio kvarteto muzikavimas buvo puikus Coltrane’o stiliaus pavyzdys; „Zviozdočka“ ir kvartetas KM atstovavo mainstream hard-bop srovei. Individualesnių muzikinių atradimų pažėrė laisvas Viačeslavo Ganelino kompozicinio džiazo skambėjimas, „pereinamoji / tarpinė“ Germano Lukjanovo muzika ir elektriniai Sokolovo trio garsai. Sovietiniam džiazui, kaip paaiškėjo festivalyje, buvo būdingi du trūkumai: mažai kas atliko vokalinį džiazą, be to, ritmo grupės nepasižymėjo tolygiu muzikavimu. Scenos unikumas buvo Leningrado pantomimos trupė – šeši šokėjai, atliekantys sinchroniškus judesius pagal džiazo trio improvizaciją. Festivalio „Tallinn ’67“, kaip visą sovietinio džiazo sceną reprezentuojančio renginio, reikšmę menkino tai, kad jame nedalyvavo didelės žvaigždės – tokios kaip  broliai Gevorgianai, Gennadijus Golšteinas, Konstantinas Nosovas, Georgijus Garanianas ir Nikolajus Grominas.
Grigorijaus Gurevičiaus vadovaujama Leningrado pantomimos trupė. Samuelio Rosenfeldo nuotr., Estijos istorijos muziejus

Festivalyje susitiko ne vien vietos džiazo mėgėjai – čia atvyko šimtai sovietų džiazo muzikos sirgalių, rimtai besidominčių šiuo muzikos žanru. Klausytojai iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų susirinko į Talino festivalį susitikti su bendraminčiais, patvirtinti bendru pomėgiu grįstą solidarumą ir visiems kartu gaivinti džiazo dvasią. Džiazo mėgėjų sluoksnio susiformavimas Sovietų Sąjungoje neatsiejamas nuo šestidesiatnikų [7-ojo dešimtmečio karta – vert. past.] – naujos kartos inteligentų, profesionalų, dirbančių įvairiose srityse – technologijų, administravimo, sveikatos apsaugos, vadybos, ugdymo ar meno, – kurie tapo prisiekusiais džiazo gerbėjais. Jie buvo aktyvūs džiazo kultūros puoselėtojai, dalyvavo įvairioje su džiazu susijusioje veikloje, kūrė infrastruktūrą ir rūpinosi jo istorijos fiksavimu.
Festivalis „Tallinn ‘67“ buvo reikšmingas ir plečiant sovietinių džiazo festivalių tarptautinę aprėptį. Festivalyje „Tallinn ’66“ dalyvavo užsienio grupės iš Suomijos ir Švedijos, o 1967-aisiais dalyvių geografija buvo platesnė – atvyko muzikų iš Suomijos, Švedijos, Lenkijos ir Jungtinių Valstijų. Amerikiečiai, Charles’io Lloydo grupė, atsidūrė skandalingiausio festivalio epizodo centre. Estijos auditorija iki tol nebuvo girdėjusi pasaulinės klasės muzikantų gyvo koncerto, o pačiam Lloydui 1967-ieji buvo aukščiausiasis jo ankstyvosios 7-ojo dešimtmečio karjeros taškas – pagal svarbiausio Amerikos džiazo žurnalo Down Beat apklausą jis buvo paskelbtas metų saksofonininku. Tarptautinį skandalą išprovokavo grupės vadybininko George’o Avakiano pastangos surengti turą aplenkiant oficialią kultūrinių mainų tvarką – šaltojo karo politinės konfrontacijos aplinkoje tai buvo beprecedentis veiksmas. Avakianas siekė sensacijos, jam pavyko žiniasklaidoje sukelti didžiulį triukšmą dėl vizito, o tai savo ruožtu buvo tarsi raudonas skuduras sovietų funkcionieriams – dėl šiurkštaus kultūrinių mainų protokolo pažeidimo ir dėl to padidėjusio Amerikos spaudos  dėmesio gastrolėms. Sovietai mėgino sutrukdyti kvartetui koncertuoti festivalyje, bet galiausiai, Avakianui griebusis kontrapuolimo taktikos – jis apkaltino sovietus rasine diskriminacija, – turėjo nusileisti ir duoti sutikimą  Lloydui lipti į sceną. Amerikos laikraščiai aprašė įvykį straipsniuose sensacingomis antraštėmis: „Raudonieji uždraudžia mūsų džiazo ansamblį“, „Amerikos kvartetui uždrausta dalyvauti sovietų džiazo festivalyje“ ir „JAV džiazo grupė duoda atkirtį“³. Charles’io Lloydo grupės vizitas tapo daugelio istorijų šaltiniu ir ilgainiui jos įgijo mito statusą. Mitais virto pasakojimai apie tai, kaip LLoydas atvyko į Taliną, spėlionės dėl grupės pasirodymo trukdžių arba įvairios versijos, kiek truko aolodismentai po Lloydo pasirodymo. Sovietai visą kaltę dėl incidento suvertė Estijos organizaciniam komitetui. Aršiausiai komitetas buvo puolamas dėl netoleruotino šiurkštaus valstybės ir kultūrinio gyvenimo drausmės  pažeidimo: užsieniečiai buvo pakviesti apeinant valstybines kultūrinių mainų institucijas. Inicidento atpirkimo ožiu tapo pagrindinis oficialus festivalio organizatorius, Talino kultūros skyriaus vadovas Heinrichas Schultzas – mat jis pasiuntė amerikiečiams pusiau oficialų patvirtinimo laišką dėl koncerto. Schultzas buvo atleistas iš pareigų; nors sovietinėje sistemoje komunistų partija niekada nėra atleidusi jokio savo nario – savuosius „karius“ ji perkeldavo į kitą poziciją, laikydamasi politiškai korektiškos procedūros. Schultzo likimas tapo mitų šaltiniu – pasak jų, už drąsą jis nuteistas Sibiro tremčiai ar kalėjimo terminui.

Charles’io Lloydo grupė scenoje. Keithas Jarrettas, Charles’is Lloydas, Ronas McClure’as, Jackas DeJohnette’as. Olego Kičigino archyvas

Sovietiniams džiazo mėgėjams neprilygstamos šlovės svečias amerikietis buvo  kultinis „Amerikos balso“ radijo džiazo valandos vedėjas Willis Conoveris; jam pačiam tai buvo pirmas susitikimas su savo gerbėjais Sovietų Sąjungoje. Sako, kad ovacijos, kilusios jam pasirodžius publikai, pranoko net audringą Lloydo pasveikinimą. Estų gitaristas Tiitas Paulusas spalvingai papasakojo apie tą reakciją: „Vakarais klausaisi gurgiančių trumpųjų bangų [radijo] ir staiga tas žmogus atsiduria tiesiai priešais tave... neįmanoma patikėti. Tokie dalykai gali atsitikti tik tikintiesiems... tai tarsi apsireiškimas. Daugiau su niekuo negaliu palyginti. Juk tuo metu mes gyvenome visiškai uždarai ir tokie įvykiai mums buvo nelyginant pasaulio stebuklai.“⁴ Iš tikrųjų Conoveris buvo ypatinga džiazo garsenybė visame anuometiniame Rytų bloke, tikra mitinė figūra, jis buvo garbstomas kone su religiniu įkarščiu. Jis buvo eterio žvaigždė, garbinimo objektais tapo jo balsas, kalbėjimo maniera, jo laidų tema.

Willis Conoveris kalba uždarymo pokylyje restorane „Kevad“. Willis Conoveris (kairėje) ir Vladimiras Gurfinkelis. Estijos istorijos muziejus

Garbės raštas, skirtas Viačeslavo Ganelino trio. Iš asm. Viačeslavo Gamelino archyvo7-ajame dešimtmetyje visa sovietų džiazo kultūra gyvavo kaip laisvalaikio pomėgis, tokie buvo ir džiazo festivaliai – oficialiai sambūriai buvo laikomi valstybės sankcionuota laisvalaikio veikla, tad festivalių metu vyko konkursai, kuriuose dalyvius vertindavo žiuri ir suteikdavo laureatų titulus. Tačiau lyginant su kitais sovietų džiazo festivaliais, „Tallinn ’67“ buvo veikiau šventė nei konkursas, o prizai čia buvo, galima sakyti, nominalūs. Festivalio laureatų sąraše – Leningrado diksilendas, Aleksandro Krollio kvartetas iš Tulos ir Henricho Zarkho vokalinis instrumentinis ansamblis iš Leningrado, apdovanoti kaip geriausios grupės; geriausio solisto vardą pelnė Gijuli Čocheli, saksofonininkas Aleksandras Pišikovas, George’as Riedelis ir Arne Domnerusas. Be festivalio laureato vardo, dalyviams buvo teikiama daugybė prizų. Antai lietuvių pianistas Olegas Molokoyedovas prisimena, kad jo kompozicija „Legenda“ buvo apdovanota kaip geriausias originalus kūrinys⁵. Garbės raštas Viačeslavo Ganelino trio iš Lietuvos, pasirašytas kultūros skyriaus vadovo Heinricho Schultzo, buvo įteiktas tiesiog kaip paliudijimas, kad grupė dalyvavo džiazo festivalyje „Tallinn ‘67“. 

Festivalio programa buvo įvairi, joje buvo ir reviu tipo koncertų, kai kiekvienai grupei buvo skiriama 20 minučių, ir daugybė kitokių renginių⁶. Džiazo specialistai turėjo galimybę dalyvauti pirmajame Sovietų Sąjungoje džiazo forume, kuris siekė suteikti tribūną į džiazo esmę besigilinantiems intelektualams, o muzikantams – tobulinti džiazinio muzikavimo įgūdžius edukacinėje festivalio programoje; be kita ko, buvo surengtos dvi skirtingų instrumentų meistriškumo pamokų sesijos. Jaunimo džiazo klubų atstovai iš įvairių miestų galėjo dalyvauti kūrybiniame džiazo klubo atstovų susitikime, kuris buvo surengtas siekiant įsteigti informacinį centrą džiazo klubų veiklai Sovietų Sąjungoje koordinuoti. Vyko ir tradiciniai džiazo festivalių renginiai – jam session ir džiazo paradas. Festivalio meninę darbotvarkę praplėtė paroda Jaunimo kultūros centre, taip pat fotografijų ir albumų vokų parodos „Kalevo“ sporto halėje. Lenkų džiazo žurnalistas Józefas Balcerakas palankiai atsiliepė apie festivalio organizacinę pusę – jis sugretino šį renginį su Varšuvos ir kitais festivaliais. Sceną puošė šalių, iš kurių muzikantai atvyko, vėliavos, dalyviams buvo pagaminti metaliniai ženkleliai, atspausdintos programos, informaciniai biuleteniai, veikė TV kameros, buvo įrengtas spaudos biuras, pasirūpinta festivalio šaukiniu – didelio orkestro, Leningrado diksilendo atliekama tema „When the Saints Go Marching in“ (Kai šventieji įžengia į miestą)⁷.
„Tallinn ’67“ sukėlė didžiulį tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimą daugiausia dėl George’o Avakiano draugiškų ryšių su žiniasklaida – tiek Amerikos, tiek Europos, ir sėkmingo festivalio viešinimo, organizacinio komiteto nariams naudojantis asmeniniais ryšiais su žurnalistais. Tikslus dalyvavusių žurnalistų skaičius nėra žinomas, bet, komentatorių nuomone, jų buvo nuo 100 iki 200. Kad ir kiek iš tikrųjų būta žurnalistų, net kelių dešimčių dalyvavimas būtų tapęs sensacija sovietiniame kontekste, kai, valstybiniu požiūriu, kultūros renginys nebuvo svarbus. Žurnalistų gausumą iliustruoja Valterio Ojakääro papasakota anekdotinė situacija:

Vykstant festivaliui „Tallinn ‘67“ Sovietų Sąjungoje lankėsi Irano šachas. Brežnevas ketino iškilmingai jį pasitikti Šeremetjevo oro uoste. Tačiau nematydamas žurnalistų tarp pasitinkančiųjų jis pasiteiravo savo asistento: „Kur dingo žurnalistai?“ – „Jie visi Talino džiazo festivalyje“, – atsakė šis.⁸

Tačiau „Tallinn ’67“ žymėjo tradicinių džiazo festivalių Estijoje pabaigą. Tradicija buvo atgaivinta tik po dviejų dešimtmečių – tada įvyko Pernu džiazo festivalis (1986) ir „Jazzkaar“ (1990). Nors laikotarpis po „Tallinn ’67“ festivalio žymėjo džiazo sąjūdžio atoslūgį ankstesniuose jo centruose Maskvoje, Leningrade ir Taline, tačiau tuo metu prasidėjo džiazo festivalių sklaida kituose sovietų regionuose. Tarkim, tiek Latvijos, tiek Lietuvos džiazo veikėjai sako, kad Talino festivalis juos padrąsino rengti džiazo festivalius savo šalyse. Dažnai ir 1978-ųjų Tbilisio džiazo festivalis pagal savo svarbą laikomas „Tallinn ’67“ festivalio įpėdiniu.
    Per daugiau nei pusę šimtmečio nuo to laiko „Tallinn ’67“ festivalis apaugo daugybe mitų. Festivalis išprovokavo daug ir kartais priešingų naratyvų, jie įgijo legendos ir mito statusą, galbūt dėl perlenkimų siekiant sensacijos, dėl politinės konfrontacijos poveikio, įtampos tarp idealo ir tikrovės  ar dėl klystančios žmogaus atminties. Tačiau mitai yra gajūs, nes jie pasitarnauja mums ir šiandien, atlikdami svarbią kultūrinę funkciją – jie suteikia pavidalą toms normoms ir įpročiams, kurių laikydamiesi mes ir gyvenam savo gyvenimus⁹. Estijoje „Tallinn ‘67“ festivalio mitas nuolat iškilmingai prisimenamas organizuojant jam skirtus atminimo renginius ir tai patvirtina jo svarbą Estijos džiazo istorijoje. Festivalio dalyviai, su kuriais pavyko pasikalbėti, apibūdino renginį kaip „pašėlusį vakarėlį“ arba „visiškai kitokį pasaulį“, minėjo matę amerikiečius – savo „pusdievius“, atvykusius iš „fantasmagorinio pasaulio“ ir gyvai grojančius scenoje – o šitai jaudino iki ašarų. Tai mitinio poveikio, kurį paliko festivalis jų atmintyje, pėdsakai. Tokius pėdsakus renginys paliko ir džiazo istorijoje – tiek vietos, tiek pasaulio.

    Heli Reimann daktaro laipsnį įgijo 2015 m. Helsinkio universiteto Muzikologijos katedroje. Jos disertacija „Džiazas sovietinėje Estijoje 1944–1953 m.: reikšmės, erdvės ir paradoksai“ buvo tarpdisciplininis tyrimas, jame pateiktas naujas žvilgsnis į džiazą sovietinėje visuomenėje. Reimann tyrinėja džiazą, kultūrą, sovietologiją, Estijos kultūros istoriją ir populiariąją muziką. Jos monografija „Tallinn '67“: mitai ir prisiminimai apie sovietinį džiazą“ buvo parašyta vykdant doktorantūros projektą Helsinkio menų universitete. 

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
¹ Leningrado TV dokumentinis filmas Trys interviu Taline, autorės kopija.
² Laikotarpis nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 7-ojo dešimtmečio vidurio Sovietų Sąjungoje, vadovaujamoje Nikitos Chruščiovo, išsiskyrė tuo, kad visuomenėje vyko daug negrįžtamų pokyčių, kuriuos paskatino partijos vadovo inicijuotos reformos.
³ Niujorko viešoji biblioteka, George’o Avakiano ir Anahido Ajemiano rinkinys, 81.41.
⁴ Autorės pokalbis su Tiitu Paulusu, 2018 rugsėjo 20.
⁵ Autorės pokalbis per skaipą su Olegu Molokojedovu, 2018 spalio 4.
6 Detali festivalio programa, kurioje surašyti visi renginiai ir tikslus jų laikas, buvo pridėta prie „Festivalio dalyvių memorandumo“ ir, atrodo, įteikta visiems dalyviams. Saugoma Estijos nacionalinėje bibliotekoje, Vadimo Jurčenkovo rinkiniuose.
⁷ Balcerak, Józef „Tallinn jazz festival po raz czternasty – dla nas po raz pierwszy“,  – Jazz, 1967 (7).
⁸ ERRA. MT. Meenutusi 1966. ja 1967. a džässifestivalidelt,1990 rugsėjo 11, ERR archyvas, http://arhiiv.err.ee/vaata/muusikaline-tund-muusikaline-tund-meenutusi-1966-ja-1967-a-dzassifestivalidelt
⁹  Whyton, Tony, Jazz Icons: Heroes, Myths and the Jazz Tradition, Cambridge: Cambridge University Press, 2010, p. 135.